Taigi, ką duoda šios visos vakarienės su mano Tėčiu, Seneliu, ko pasėkoje liko mažiau nei saldus “Sudie”? Kokia buvo kilmė visų tų piktų strėlių, skriejusių plačiai ir toli ir kodėl taip dažnai? Pats Tėtis buvo klasikinio elgesio su jo paties žmonėmis; jis niekada dėl jų nesiskundė, bent jau ne tiesiogiai.

Supratimas apie šią dinamiką atėjo per mano draugę Giedrę Kumpikas, Lietuvos nacionalinio fondo prezidentę ir Lietuviškosios radijo valandos New York’e vadovę. Ji man sako, kad Lietuvos-Amerikos bendruomenėje vyriausiasis sūnus užima ypatingą sureikšminimo ir palankumo vietą.

Michael’as ir Patricia Ollcott’ai turėjo du berniukus, Edward’ą ir Bernard’ą (eiliškumo tvarka). Ar buvo Edward’as labiau aukštinamas?

Deja, niekada nepažinojau savo dėdės Edward’o ir žinojau jį tik iš kūdikystės tolimųjų mano pirmųjų prisiminimų horizonto. Nagrinėdamas senus šeimos albumus, aš supratau, jog jis buvo asmuo numeris vienas namų ūkyje. Nuotraukoje viršuje kur du berniukai nejaučiu sklindančios didelės meilės.

Kadangi į mane buvo žvelgiama palankiai kaip į vyriausiąjį anūką, nemanau, kad mano Tėtis turėjo tokių pačių privilegijų.

Pats Edward’as buvo įdomi asmenybė – ir yra įrodymų dėl lengvesnio elgesio su juo. Baigęs Jamaikos aukštąją mokyklą jis buvo priimtas į Columbia universitetą, kurį jis lankė metus laiko. Ir tuomet, dėka artimų santykių su Michael’u Ollcott’u, kuris buvo imigrantas iš Lietuvos ir NYPD patrulis iš vienos pusės, o iš kitos pusės dėl santykių su Hon. William F. Brunner’iu, kuris buvo Antrosios apylinkės New York’e kongresmenas, Edward’as iš kongresmeno gavo pirmąją paskyrimą Jungtinių valstijų jūrų laivyne Annapolyje. (Tam kad galėtum stoti į Jungtinių valstijų jūrų laivyno akademiją turėjai būti paskirtas kongresmeno. Kongresmenas paskirdavo keturis vyrus iš eilės, pirmąjį, antrąjį ir t.t.). Tokiu būdu Edward’as tapo Jungtinių valstijų jūrų laivyno narys ir baigė kaip jūrų laivyno karininkas 1939 metais.

Manau, neblogai, kaip Lietuvos imigranto Miko Arlausko, gimusio varganoje Baltijos šalyje vėlyvame XIX a., sūnui. Per Miko imigraciją į New York’o miestą 1914 m., jo vardas buvo pakeistas į Michael Ollcott, greičiausiai registruojančiojo pareigūno Elis saloje, kuriam buvo sudėtingiau su užsienietiškais vardais. Atrodo kaip keistas anglicizmas, tačiau žinojau apie kelis lietuvius, kurie tokiu būdu gavo pavardes, lygiai taip kaip ir jo žmona, mano močiutė. (Aš turiu angliško kraujo, tačiau pakankamai įdomu, jog ne iš tėčio pusės!)

Michael’as savo namus įsikurti pasirinko Richmond Hill’e, Queens’e, kuris buvo ir tebėra lietuvių uždaras anklavas. Tai buvo katalikų kaimynystė, tačiau šioje teritorijoje taip pat buvo didelė Žydų bendruomenė, ypač Litvakų. Jie laikyti Lietuvos žydais, nors Lietuvos pavadinimas geografiškai su tuo silpnai susijęs. Litvakų atveju, “Lietuva” kaip terminas apibūdino platesnį nei šiomis dienomis Lietuvos ruožą Europoje. Kadangi Lietuva XV a. atitiko Karalystę, kuri tesėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, todėl žydai šiame regione buvo vadinami Litvakais. Šie sunkiai dirbantys imigrantai kalbėjo vadinamąja “jidiš” kalba.

Taigi mano Tėtis išmoko daug melodingų “jidiš” išsireiškimų iš kaimynų prekeivių ir naudojo juos visą savo gyvenimą. “Icht soloi slaven,” sakydavo jis karts nuo karto (“man taip pasisekė”), kai susidurdavo su juokingai aukšta kai kurių produktų kaina parduotuvėje. Vieną kartą 1960 m. viduryje abu važiavome mašinoje ir jis sustojo pakelės parduotuvėje nupirkti duonos. Į mašiną grįžo tuščiomis. “O kaip gi duona?” – paklausiau jo, kai jis uždarė dureles,- “Jie turėjo tik pusę kepalo”, paaiškino jis – ” už viso kainą prekybos centre “Bohack’s” (didelis prekybos centrų tinklas New York’e). Aš pasakiau vyrukui, jog jis prašo dvigubai daugiau, o jis atsakė, jog “ji lengviau telpa į šaldytuvą”. Icht soloi slaven!”.

Būdamas 7-erių buvau susipainiojęs dėl jo žydiškų išsireiškimų naudojimo, bet vėliau juos pamėgau. Jei tiksliau, po 40-ies metų (“Born to Kvetch” yra nuostabi knyga šiuo klausimu, skirta skaitytojams norintiems išmokti daugiau).

Kaip jau detalizuota anksčiau, tarp Tėčio ir Michael’o vyko kažkokie ginčai. Žinoma, buvau liudininkas daugelio kivirčų, tačiau Tėtis niekuomet nenorėdavo apie tai kalbėti. Tačiau pamenu kartą jį sakant, jog jo tėvui buvo duota garbinti Staliną! Kai aš tai papasakoju savo draugams iš Lietuvos, tai sukelia siaubingas šnekas. Ar tai buvo priežastis, kodėl vėlesniais metais Michael’as nusprendė palikti Richmond Hills’ą ir persikelti į etnine prasme įvairesnį South Ozone Parką?

Ką gi, Michael’as buvo stipri asmenybė. Bet dar įdomiau yra moteris, kuri buvo jo nuotaka, kita Lietuvos imigrantė vardu Patricia Regas, Edward’o ir Bernard’o motina. Deja, nieko apie ją nežinau, išskyrus tai, jog ji mirė 1940-aisiais. Michael’as pareigingai nusipirko keturis sklypelius Cypress Hill kapinėse (eng. –  Cypress Hill Cemetery) – jai, sau ir dviem berniukams. Tai stulbinamai gražios kapinės, suprojektuotos Centrinio parko architekto Frederick Law Olmstead. Kapinės iš tiesų primena parką su kaip iš pasakos nutiestais tilteliais ir lempomis.

Tėtis niekada nepasakojo apie savo mamą. Niekada. Nei karto. Spėju, jog tai buvo ne itin laimingi santykiai. Štai čia yra ypač reta fotografija, kur jie abu kartu. Turbūt buvo vėsi diena.