TĖTIS IR JO LIZDAS: ŠEIMOS DINAMIKA, II DALIS

Vėliau matyti, jog Bernard’as Olcott’as (kairėje) savo ūgiu praaugo savo vyresnįjį brolį Edward ‘ą (dešinėje).

Atsižvelgiant į tai, ką pasakė Tėtis, Michael’o išsikraustymas į Richmond Hill’ą, galima sakyti buvo truputį, kaip mes linkę XXI a. sakyti, “trollinimas”. Turiu omenyje, jog jis buvo linkęs sakyti piktinančius dalykus vien dėl malonumo sau (ir dėmesio) tam, kad pamatytų žmonių reakcijas. Tokių bruožų pas savo Tėtį nepastebėjau, ypač kai jis su amžiumi brendo.

Taigi, spėju, Tėtis nemėgo tokio švytinčio, spindinčio Michael’o veido, kurį aš taip mėgau vaikystėje. Priešingai, atrodo, kad Tėtis buvo nuolat kritikuojamas savo namuose tiek už realius, tiek už perdėtus trūkumus. Abiejų tėvų: ir mamos, ir Tėvo. Turėjo būti sunku. Tokioje nepalankioje padėtyje, kaip Avis Rent-A-Cars Tėtis turėjo pasistengti dar labiau.

Tėtis apibūdino savo ankstyvą vaikystę 1920-aisiais kaip gatvės benamio vaiko: įsivaizduoju, kad jis buvo kaip vienas iš tų vaikų iš senos “Little Rascals” TV laidos. Jie gamino ralio mašinėles iš muilinės ir riedučių. Jie žaidė beisbolą gatvėse. Jis ir jo draugai slapta apmėtydavo akmenimis pravažiuojančius automobilius rėkdami “turtingi niekšai!” ir bėgdavo kiek kojos neša! Tai turbūt iššaukdavo stiprius šeimos galvos, kuris buvo policininkas, papeikimus!

Be pasiutusio elgesio gatvėse, jaunasis Bernis savo tėvus užimdavo ir mokyklos žygdarbiais. Jis buvo laikomas kvaileliu pradinėje mokykloje PS 50 (žr. paveikslėlį žemiau) ir gaudavo žemiausius balus klasėje (“pažymius” kaip jis sakydavo). Per vienas išeigines, Tėtis man priminė, kad jo mokytojas pabandė šį tą naujo. Prasčiausiai besimokantys mokiniai, sėdintys paskutinėse eilėse, kur mano Tėtis buvo nuolatinis svečias, buvo pakviesti užimti vietas priekinėse eilėse. Geriausi mokiniai savo ruožtu turėjo užimti jų vietas (kur jie vis tiek išliko geriausiais mokiniais). Tėtis dabar buvo pačiame centre ir viso to poveikis buvo didžiulis. Jo balai išaugo ir jis niekada daugiau nesigręžiojo atgal.

Jis baigė Jamaikos aukštąją mokyklą (eng. Jamaica High School) su pagyrimais, ir ne tik, laimėjo priėmimą į labai konkurencingą  Cooper Union – inžinerijos kolegiją įsikūrusią Manhattan’o centre, Astor gatvėje. Tai buvo prestižinė mokykla, įžymi tuo, jog finansavo kiekvieną studentą ir suteikė 100 proc. stipendiją! (Nors gali būti, jog man berašant, situacija keičiasi).

Tuo pačiu, Edward’as baigė mokslus kaip jūrų laivyno pareigūnas 1939 m., kurie buvo įsidėmėtini metai. Staiga vandenynai tapo labai neramūs. Jis buvo paskirtas į tašką kaip jaunesnysis leitenantas į USS Raleigh, kad padėtų apsiginti II Pasauliniame kare. Jo karinė tarnyba man išliko paslaptimi; metų metus dėliojau jo artefaktus, tokius kaip serija nuostabių jūrų tarnybos raštų (baigiant Neptūnu, kuris laiko savo trišakį) ir jo ceremonijoms skirtą kardą su atitinkančia kepure iš jo baigimo Annapolyje. Iki kol aš gavau jo tarnybos įrašus iš Jungtinių valstijų archyvo.

Mes visi matome filmus, pilnus šlovingų kovų ir susišaudymų. Kai kurie šio žanro filmai yra liūdnai malonūs ir tikriausiai arčiau tikros karo realybės – puikus pavyzdys būtų Stanley Kubricks filmas “Šlovės takai” (eng. “Paths of Glory”). Aš negalėjau patikėti Edward’o karinės tarnybos įrašais, kai juos perskaičiau. Viskas Karinėje jūrų akademijoje buvo puiku. Po universiteto baigimo jis buvo dislokuotas Honolulu. 1941 metais jis buvo perkeltas į laivą USS Whipple, kur jam buvo priskirtas plaukimas į Borneo vėlyvą lapkritį. Jo sėkmė pasisuko bloga linkme dėl įvairių blogybių, pavyzdžiui ligos “katarinės karštligės”, kuri neleido jam atlikti savo pareigas. Jis teigė, jog vienas iš vadovaujančių pareigūnų “išvarė tai iš jo”. Stebuklas, kad Michael’as, norėdamas padėti jo palaužtam berniukui, pasitelkė į pagalbą savo draugą kongresmeną William F. Brunner’į ir padavė prašymą dėl Edward’o perkėlimo iš Pacific Theater į Atlantic.  Nereikia nė sakyti, jog toks civilio kišimasis į karinį vadovavimą piktino – TAČIAU! – jūrų laivynas sutiko ir tinkamai perkėlė Edward’ą į Atlantic Theater 1941 metais. Veltui. Edward’as vėl turėjo “problemų”, ko pasėkoje atsidūrė Karinėje ligoninėje Casablanc’oje ir galų gale buvo perkeltas kitur 1943 metų liepą.

Tėtis, kitavertus, kaip Leitenantas tarnavo Fort Dix Jungtinių valstijų armijoje. Iki karo pabaigos, jis ruošėsi fantastiškai misijai – nusileisti parašiutu už priešo linijos Japonijoje, infiltruoti radarų įrenginius, pagrobti elektros skydus ir evakuotis atgal į bazę, kad išanalizuoti šiuos trofėjus. Tėtis ilgainiui nebuvo išsiųstas į tokią pavojingą misiją, kadangi Japonija kapituliavo po dviejų branduolinių atakų. Švelniai tariant, brangūs skaitytojai, jei ne atominė bomba, jūs turbūt šiuo metu skaitytumėt kažką kito.

Nepaisant Tėčio kylančios žvaigždės šeimoje, jis ir senelis turėjo nesibaigiančių ginčų sąrašą, kurie užpildė jų laiką praleistą kartu. Kad ir kaip gaila, su tuo jis turėjo susidoroti šeimos gyvenimo požiūriu.

Įspūdingas išsilavinimo ir patirties bagažo nukreipimas kita linkme, naujam gyvenimui ir buvo tėčio būdas pakeisti nelaimingus namus. Gyvenimas judėjo pirmyn, kai jis susituokė su pirmąja žmona 1949 metais. Tačiau kai tapo bedarbiu, ir kai ji jį išmetė lauk, jis pabandė dar kartą susikurti kažką su savo broliu Fort Worth, Texas‘e. Atrodė, šviesi ateitis vėsesniuose namuose “Vienišos žvaigždės valstijoje” (eng. Lone Star State, kitaip dar vadinamas Texas’as).
Taigi, vėlyvaisiais 1950-aisiais, po to kai buvo anuliuota jo santuoka, Tėtis nuvyko ten pas Edward’ą. Tačiau reikalai niekuomet nebuvo lengvi šeimoje ir tai buvo paskutinis kartas, kai Tėtis bandė turėti bet kokų verslo reikalų su Edward’u. Atrodo keista, jog du vyrukai nesugebėjo išlaikyti oro kondicionavimo verslo Texas’e, tačiau taip atsitiko. Tikslus metodas, kurį jie naudojo, laimei buvo prarastas laiko smėlio metraščiuose. Norėčiau spėlioti, jog kaip buvo įprasta Ollcott’ų šeimai, tikriausiai buvo per daug ginčų ir per mažai gabumų verslui (sakyčiau, iš Edwardo pusės). Bet kaip pasakojo Tėtis, viskas atrodė baisiai, kol jis nepasižiūrėjo kitaip į prie namų gulinčio metalo laužo. Tai turėjo vertę. Jis sugebėjo visa tai parduoti ir ne tik padengti visas skolas, tačiau ir palikti nemažą sumą jam ir jo vyresniam broliui.
Nėra jokių įrodymų, kad jo geresni karinės tarnybos įrašai ar kondicionavimo verslo išgelbėjimas sulaukė daugiau Michael’o Ollcott’o palankumo. Remiantis NYPD įrašais, Michael’as atsistatydino po 23 metų kaip policininko tarnybos 1941 m. sausio 31 dieną ir gyveno iš savo pensijos savo namuose Richmond Hill’e (o vėliau, South Ozone Park’e). Tėtis dažnai man sakydavo, net kai buvau jaunas, kad jis niekada neatsistatydins. “Sėdėti namuose pensijoje yra mirtis!” jis paskelbė man pabrėžtinai iškėlęs pirštą į orą. Ar tai buvo netiesioginė replika jo paties tėčiui?
Ir, nepaisant to, Michael’as paprastai ir sėkmingai pensijoje gyveno dar 31 metus.
Visuomet atrodė, kad bus pakankamai grūdų malimui šeimoje.
PS 50 Pradinė mokykla, 143-26 101. Avenue, Jamaika (Queens, o ne West Indies).
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s