TĖTIS IR JO LIZDAS: ŠEIMOS DINAMIKA, II DALIS

Vėliau matyti, jog Bernard’as Olcott’as (kairėje) savo ūgiu praaugo savo vyresnįjį brolį Edward ‘ą (dešinėje).

Atsižvelgiant į tai, ką pasakė Tėtis, Michael’o išsikraustymas į Richmond Hill’ą, galima sakyti buvo truputį, kaip mes linkę XXI a. sakyti, “trollinimas”. Turiu omenyje, jog jis buvo linkęs sakyti piktinančius dalykus vien dėl malonumo sau (ir dėmesio) tam, kad pamatytų žmonių reakcijas. Tokių bruožų pas savo Tėtį nepastebėjau, ypač kai jis su amžiumi brendo.

Taigi, spėju, Tėtis nemėgo tokio švytinčio, spindinčio Michael’o veido, kurį aš taip mėgau vaikystėje. Priešingai, atrodo, kad Tėtis buvo nuolat kritikuojamas savo namuose tiek už realius, tiek už perdėtus trūkumus. Abiejų tėvų: ir mamos, ir Tėvo. Turėjo būti sunku. Tokioje nepalankioje padėtyje, kaip Avis Rent-A-Cars Tėtis turėjo pasistengti dar labiau. Read More

Advertisements

TĖTIS IR JO LIZDAS: ŠEIMOS DINAMIKA, I DALIS

Taigi, ką duoda šios visos vakarienės su mano Tėčiu, Seneliu, ko pasėkoje liko mažiau nei saldus “Sudie”? Kokia buvo kilmė visų tų piktų strėlių, skriejusių plačiai ir toli ir kodėl taip dažnai? Pats Tėtis buvo klasikinio elgesio su jo paties žmonėmis; jis niekada dėl jų nesiskundė, bent jau ne tiesiogiai.

Supratimas apie šią dinamiką atėjo per mano draugę Giedrę Kumpikas, Lietuvos nacionalinio fondo prezidentę ir Lietuviškosios radijo valandos New York’e vadovę. Ji man sako, kad Lietuvos-Amerikos bendruomenėje vyriausiasis sūnus užima ypatingą sureikšminimo ir palankumo vietą.

Michael’as ir Patricia Ollcott’ai turėjo du berniukus, Edward’ą ir Bernard’ą (eiliškumo tvarka). Ar buvo Edward’as labiau aukštinamas? Read More

MANO SENELIS IR DURYS Į SENĄJĮ PASAULĮ, II DALIS

Kad man būtų linksmiau, Michael’as pasakydavo kelis žodžius lietuvių ir rusų kalbomis. Dabar aš juos kartočiau ir bandyčiau įsidėmėti, kad paakinti savo draugus Floridoje, kurie, esu įsitikinęs, nėra dar nei sykio jų girdėję. Bet man pačiam atrodė, kad jų neįmanoma įsidėmėti. Vienintelis žodis, kurį galėjau ištarti buvo rusiškas žodis — “koshechka”, kuris reiškė nušiurusią katę. Tardamas jį jis plačiai išsišiepdavo.

Po vakarienės ir prieš desertą, Michael’as paduodavo naują penkių dolerių kupiūrą, taip kaip Dievas pateikė Mozei akmeninę plokštę su dešimt Dievo įsakymų. Ir kaip Mozė, aš buvau pervertas besididžiuojančio žvilgsnio žvelgiančio į mane iš aukščiau iš anapus vakarienės stalo. Niekas kitas taip į mane nėra daugiau žiūrėjęs. Visiškai staiga Tėtis stumteli mane ir paklausia “ką reikia pasakyti?”. Jis šiek tiek susierzindavo, lyg tartum nežinočiau gerų elgesio manierų (ar būčiau jas pamiršęs). Staiga išniręs iš savo susimąstymų, tardavau “Ačiū, Seneli”. Read More