MANO SENELIS IR DURYS Į SENĄJĮ PASAULĮ, II DALIS

Kad man būtų linksmiau, Michael’as pasakydavo kelis žodžius lietuvių ir rusų kalbomis. Dabar aš juos kartočiau ir bandyčiau įsidėmėti, kad paakinti savo draugus Floridoje, kurie, esu įsitikinęs, nėra dar nei sykio jų girdėję. Bet man pačiam atrodė, kad jų neįmanoma įsidėmėti. Vienintelis žodis, kurį galėjau ištarti buvo rusiškas žodis — “koshechka”, kuris reiškė nušiurusią katę. Tardamas jį jis plačiai išsišiepdavo.

Po vakarienės ir prieš desertą, Michael’as paduodavo naują penkių dolerių kupiūrą, taip kaip Dievas pateikė Mozei akmeninę plokštę su dešimt Dievo įsakymų. Ir kaip Mozė, aš buvau pervertas besididžiuojančio žvilgsnio žvelgiančio į mane iš aukščiau iš anapus vakarienės stalo. Niekas kitas taip į mane nėra daugiau žiūrėjęs. Visiškai staiga Tėtis stumteli mane ir paklausia “ką reikia pasakyti?”. Jis šiek tiek susierzindavo, lyg tartum nežinočiau gerų elgesio manierų (ar būčiau jas pamiršęs). Staiga išniręs iš savo susimąstymų, tardavau “Ačiū, Seneli”.

Iš ten aš žiūrėčiau ką rodo per televiziją, kol suaugusieji tęstų pasisėdėjimą. Televizija New York’e buvo kur kas geresnė nei Orlando – septyni kanalai prieš tris! Deja, vakaras kad ir kaip liūdna (dažniausiai) pasibaigtų senelio ir Tėčio kivirču. Ir staiga Tėtis man pasakytų “James’ai, mums jau metas!” Bent jau jis nepavadino manęs Jimooks! Nors tai nebuvo susiję su manimi, tačiau pamenu, kaip paskubomis senelis besivydamas Tėtį šaukdavo iš visų plaučių, o šis iš stotelės šaukdavęs atgalios net iškėlęs aukštai rankas.

Važiuojant atgal tyloje, užtrukdavo, kol išdrįsdavau paklausti, kas atsitiko. Jis niekada nenorėjo apie tai kalbėtis. Kaip ir visi, kurie turi reikalų su žmonėmis šioje planetoje, tai buvo pasipiktinimas dėl adresuotų įžeidinėjimų, nepaisant to jie buvo realūs ar įsivaizduojami.

Mano paskutinis apsilankymas pas senelį buvo nakvynė1972 metais. Tėtis įspėjo, kad jis buvo ligotas nuo plaučių vėžio (jis buvo užkietėjęs rūkorius ir rūkė cigaretes “Pall Malls” be filtro). Prieš metus aš jam siunčiau kičinę statulėlę su užrašu “Geriausias pasaulyje Senelis”, kurią radau Orlando prekybos centre. Man buvo malonu ją atrasti svetainėje padėtą ant lentynos, kai atvykau. Kita diena buvo šeštadienis ir mes per televiziją žiūrėjome Chiller Theater. Tai buvo nemadingas filmas apie Godzilą, kur vaikinas su guminiu kostiumu griovė Tokijaus repliką, dydžio sulig kojos kauliukas. Aš juokiausi susirietęs, o Michael’as žvelgė į mane suglumęs. “Jei aš būčiau mažas berniukas ir žiūrėčiau visą tai” – tarė jis savo smalsiu Rytų Europos akcentu (kurio neišgirsi niekur kitur) – “aš būčiau išsigandęs”. Aš turėjau įtikinti jį, jog čia nebuvo nieko baisaus, ypač jei Godzila apsiverstų per savo plėvėtas, plaukmenis primenančias, kojas. Ir man bet kada pavykdavo pasakyti tai tuo europietišku akcentu!

Michael’as mirė 1972 m. rugpjūčio 30 dieną. Mano Tėtis man apie tai pranešė, kai vykome į Southampton’o paplūdimį Long Island’e (kur jis laikė savo burlaivį). Trumpam paliktas vienas, pats ėjau ant smėlio tą apniukusią dieną ir patylomis jo garbei pastačiau didžiulę smėlio pilį. Bangos kaip visada nesilaikė pastovumo, kaip tada, taip ir dabar.

Vis dėlto, aš išlikau smalsus dėl mūsų šeimos šaknų, bet turėjau sunkumų prisimenant šeimos pavardę. Tėtis šiuo klausimu buvo nenaudingas. Kadangi buvo iš antros kartos po imigranto šeimos ir pirmasis gimęs čia valstijose, jis nerodė jokio susidomėjimo imigranto šeimos šaknimis. Tai buvo ir vis dar yra gerai žinomas reiškinys, kuomet vaikai iš tokios diasporos stengėsi supanašėti su aplinka ir atitrūkti nuo keistų tėvų ryšių. Aš pats, atvirkščiai, siekiau išsiskirti iš sterilios Convay Garden motelio apartamentų Orlande aplinkos. Taigi, kai Tėtis pasikvietė mane kartu nuvykti į Michael’o namus South Ozone parke ir pasiimti tai ko aš norėsiu, aš tiksliai žinojau ko ten ieškoti – rakto į Senąjį pasaulį.

Mes atvykome į tuščią namą vėlyvą popietę sekančią dieną. Tarytum Indiana Džouns’as ieškodamas lobio nupėdinau tiesiai į Michael’o miegamąjį, kuris skendėjo popietės šešėliuose. Niekada anksčiau neturėjau progos ten užsukti. Jis buvo kukliai apstatytas lova, spinta, kėde ir galbūt lempa, kuri stovėjo ant žemės. Spintoje, kuri buvo man iš kairės, pastebėjau didžiulę ornamentais puoštą dėžę padėtą ant servetėlių. Dėžė iš karto mane suviliojo.

Aš priėjau ir iš lėto pakėliau dangtį. Ji buvo beveik tuščia, išskyrus šviesiai nuspalvintą stačiakampio formos popierių. Atsargiai jį paėmiau į rankas. Tai buvo senas laiškas datuotas 1957 m. ir jau žinojau, kad tai buvo nuoroda į tai, ko ieškojau. Laiškas iš Lietuvos, ant kurio užrašytas atgalinis adresas Varėnos rajone, į pietus nuo sostinės Vilniaus! Šeima iš Senojo pasaulio! Aš saugiai paslėpiau savo prizą kišenėje taip, kad jo nepamatytų mano Tėtis.

Po kelių metų, taip jau susiklostė, kad mano kambario draugas Peter’is buvo Amerikoje gimęs lietuvis, kuris galėjo kalbėti ir rašyti lietuvių kalba. Su jo pagalba buvo išverstas laiško turinys, kuris atvėrė duris, per kurias aš žengiau.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s